Savo blogą skirių savo šeimai, draugams ir žmonėms, kurie nėra abejingi gyvūnams, kurie supranta, kad jiems taip pat skauda, jie taip pat jaučia, jiems šalta ir kaip ir žmogui reikia bendravimo bei šilumos.
Daugiausia dėmesio skirsiu tiems, ką mes žmonės kažkada prisijaukinom ir tapome atsakingais už juos - tai šunims ir katėms.
Pradėsiu nuo savo istorijos, kaip mano mažuose namuose atsirado katinas ir šuo.
Artėjant Kalėdoms kiekvienais metais mano vyras vis klausia ko aš norėčiau dovanų, net nežinau kodėl tačiau tą dieną pasakiau, kad noriu mažo juodo (visiškai juodo) kačiuko. Ir arba kačiuko arba man nieko nereikia :) Štai taip namuose atsirado rusų mėlynosios vaikas, visiškai juodas Nano. Tai buvo kelių mėnesių katinukas, kurį vyras su sūnum pakrikštijo Nanuku - personažu iš animacinio filmuko.
Štai kaip atsirado namuose mažas velniūkštis, kuris suteikė daug džiaugsmo.
Tačiau laikui bėgant vieno katino pasirodė per mažai ir vaikai užsigeidė šuns. Na aš nieko prieš. Tik nenorėjom bet kokio šuniuko, norėjom didelio, su kuriuo jaustumeis saugus ir kurio taip lengvai nesužeistum, kaip mažų veislių šuniuko.
Ėmėm rinktis iš veislių, kurios ilgai žmogui tarnavo (tarnybinių). Vėliau pakalbėsiu apie jau "pamirštas" tarnybinių šunų veisles, kurie šiuo metu yra nepopuliarūs ir daugumos užmiršti.
Taigi, kaip pas mus atsirado dobermanas. Rinkomės gan ilgai, nes nuomonė su sūnum labai stipriai nesutapo. Sūnus norėjo haskio arba vokiečių aviganio, deja nugalėjau aš. Priežastis paprasta, dobermanai trumpaplaukiai, mažiau plaukų, mažiau purvo :)
Bet ne viskas taip paprasta. Šio gražuolio mes nepirkome, mes jį radome gyvūnų globos namuose. Taip taip, ir tokius šunis palieka. Istorija, kaip pasakojo "Penktos kojos" savanorės, gan kvailoka: moteris rado Jonavoje besiblaškantį šunį, priglaudė, galvojo pasilikti, bet toks šuo ne jos jėgoms. Tikiu, kad ne kiekvieno jėgoms toks šuo :), bet netikiu kad rado besiblaškantį :). Mes jį pasiėmėm iškart, kaip tik aptikom jį "Penktoje kojoje". Nebuvo jokių abejonių, kad šio šuns mums reikia, ko gero jei jis būtų buvęs Klaipėdoje, būtume atsivežę ir iš ten :)
Apie tai ką patyrėme pasiėmę šį gražuolį iš prieglaudos ir apie pačią prieglaudą papasakosiu kitą kartą :)
Daugiausia dėmesio skirsiu tiems, ką mes žmonės kažkada prisijaukinom ir tapome atsakingais už juos - tai šunims ir katėms.
Pradėsiu nuo savo istorijos, kaip mano mažuose namuose atsirado katinas ir šuo.
Artėjant Kalėdoms kiekvienais metais mano vyras vis klausia ko aš norėčiau dovanų, net nežinau kodėl tačiau tą dieną pasakiau, kad noriu mažo juodo (visiškai juodo) kačiuko. Ir arba kačiuko arba man nieko nereikia :) Štai taip namuose atsirado rusų mėlynosios vaikas, visiškai juodas Nano. Tai buvo kelių mėnesių katinukas, kurį vyras su sūnum pakrikštijo Nanuku - personažu iš animacinio filmuko.Štai kaip atsirado namuose mažas velniūkštis, kuris suteikė daug džiaugsmo.
Tačiau laikui bėgant vieno katino pasirodė per mažai ir vaikai užsigeidė šuns. Na aš nieko prieš. Tik nenorėjom bet kokio šuniuko, norėjom didelio, su kuriuo jaustumeis saugus ir kurio taip lengvai nesužeistum, kaip mažų veislių šuniuko.
Ėmėm rinktis iš veislių, kurios ilgai žmogui tarnavo (tarnybinių). Vėliau pakalbėsiu apie jau "pamirštas" tarnybinių šunų veisles, kurie šiuo metu yra nepopuliarūs ir daugumos užmiršti.
Taigi, kaip pas mus atsirado dobermanas. Rinkomės gan ilgai, nes nuomonė su sūnum labai stipriai nesutapo. Sūnus norėjo haskio arba vokiečių aviganio, deja nugalėjau aš. Priežastis paprasta, dobermanai trumpaplaukiai, mažiau plaukų, mažiau purvo :)
Bet ne viskas taip paprasta. Šio gražuolio mes nepirkome, mes jį radome gyvūnų globos namuose. Taip taip, ir tokius šunis palieka. Istorija, kaip pasakojo "Penktos kojos" savanorės, gan kvailoka: moteris rado Jonavoje besiblaškantį šunį, priglaudė, galvojo pasilikti, bet toks šuo ne jos jėgoms. Tikiu, kad ne kiekvieno jėgoms toks šuo :), bet netikiu kad rado besiblaškantį :). Mes jį pasiėmėm iškart, kaip tik aptikom jį "Penktoje kojoje". Nebuvo jokių abejonių, kad šio šuns mums reikia, ko gero jei jis būtų buvęs Klaipėdoje, būtume atsivežę ir iš ten :)
