Ar šuo turi jausmus?

Ką jaučia šuo?

Kiekvienas šeimininkas atpažįsta savo šuns nuotaiką iš jo mimikų, skleidžiamų garsų ir kiekvieno judesio, pastebi, ar šuo yra susidomėjęs, laimingas, liūdnas, apatiškas ar nervingas.

Mokslininkai nustatė, kad šunys labiau linkę bendrauti su tais, kurie jaučiasi prislėgti. Nesvarbu, ar tai šeimininkas, ar gatvės praeivis. Žmogus svetimo liūdesio dažniausiai nepastebi, o šuo iškart atkreipia dėmesį. Nieko nėra geriau kaip empatiškas klausytojas. Jie neklausinėja ir nesako jums blogų dalykų – šunys prisiglaudžia prie jūsų ir klausosi. Esant sunkiems momentams, tai neabejotinai kiekvienam padeda pasijusti geriau.

Šunys visada yra laimingi matydami savo šeimininkus, nepriklausomai nuo to ar jie namuose nebuvo penkias minutes ar buvo išvykęs visai dienai, šunų reakcija visuomet yra tokia pati. Šeimininkui grįžus šunys reaguoja taip, tarsi jo nebuvo visą amžinybę.

Šunys nesąžiningą elgesį atpažįsta ne prasčiau negu žmonės. Be to, jį pajutę jaučiasi įskaudinti ir nemylimi.

Dauguma žmonių yra girdėję, kad susidūrus su piktu šunimi nevalia parodyti, kad jo bijoma. Baimės nuslėpti neįmanoma, nes šie gyvūnai ją atpažįsta ne tik iš žmogaus kūno kalbos, bet ir gali ją užuosti.  Be to, kuo žmogus maloniau elgiasi su kitais žmonėmis, tuo šuns reakcija į jį palankesnė. Dėl to kitą kartą barant vaikus derėtų pagalvoti, ką apie jus pagalvos šuo...

Šunys turi dideles širdis. Emocijos, kurias dovanoja šuo, yra neįkainojamos. Joks kitas gyvūnas nesugeba taip stipriai prisirišti prie savo šeimininko, kaip šuo. Jiems nesvarbu kuo esate, šunys nevengia jūsų, jeigu tą dieną neturite nuotaikos ir esate įpykę, jie sugeba atmesti neigiamas emocijas, atleisti už visas nuoskaudas ir skirti savo šeimininkams nepamatuojamą meilę ir šilumą.

Kaip gaila, kad kai kurie žmonės (nors aš negaliu jų vadinti žmonėmis) į keturkojį žiūri kaip į daiktą ar įvaizdžio priedą, kuris madai pasibaigus, kartu su kitais nebenaudojamais daiktais neretai yra tiesiog išmetamas, jo atsikratoma ne tik paleidus į visas keturias puses, tačiau yra ir tokių, kurie savo augintinius ar jų atžalas bando nužudyti . Ką tuomet jaučia šuo?

Tie, kas matė nuskriausto gyvūno akis? Kiek telpa skausmo, baimės, nevilties...

P.S. nuotraukose "Penktos kojos" buvę ir esami globotiniai, kuriems pavyko nepatekti į gatvę.

Rotveileriai

Rotveileriai – viena seniausių šunų veislių pasaulyje. Jų kilmės istorija siekia romėnų laikus, kai rotveilerių protėviai buvo gyvulių varovai ir sargai. Jie padėdavo romėnų kariuomenei prižiūrėdami ir varydami galvijų bandas, saugojo kaimenes nuo plėšrių žvėrių bei gyvulių vagių. Prireikus, su kariais stodavo į mūšį. Šių šunų paskirtis buvo daugialypė.

 Kai romėnai įsikūrė netoli dabartinio Viurtembergo (Vokietija), Nekaro upės pakrantėse. Jų įkurtas Rotveilio miestelis „padovanojo“ vardą šunų veislei. Romėnų atsigabenti šunys susikryžmino su vietiniais šunimis, ir gan greit jų palikuonys tapo populiarūs. Rotveileriai buvo sargais, pakeisdavo arklius – traukė vežimaičius, gabeno produktus į turgus. Iškilus grėsmei, gynė šeimininkus bei jų turtą. Tuomet jiems prilipo Rotveilio mėsininkų šunų vardas. Mėsininkai veisė juos dėl puikių darbinių savybių bei akivaizdžios naudos.

Rotveileris - labai įdomus ir prieraišus šuo, bet jis tinka tik tam tikro temperamento žmonėms. Gerai išauklėtas, treniruotas ir socializuotas rotveileris bus patikimas ir mylintis draugas. Tačiau nedresuotas arba blogai dresuotas šuo gali būti destruktyvus ir netgi labai pavojingas.

Rotveileriai myli vaikus, tačiau vienų su mažaisiais geriau nepalikti, juo labiau nereikėtų šuns palikti kai vaikai žaidžia. Šie šunys yra labai ištikimi, lengvai mokosi ir siekia įtikti. Tačiau jie gali būti labai užsispyrę, todėl juos mokant reiktų elgtis griežtai, bet  teisingai.

Rotveileriai loja retai. Dažniausiai tyliai stebi aplinką ir išlieka ramūs, kol nėra grėsmės. Pastabus šeimininkas dažniausiai pastebės, kada rotveileris jaučia grėsmę. Lodamas šuo dažniausiai išreiškia ne atsaką į realią grėsmę, o susierzinimą dėl išorinių veiksnių (skambutis, mašinos signalizacija). Esant grėsmei, šuns plaukai pasišiaušia per visą nugaros ilgį, šuo prityla arba negarsiai urzgia. Susiklosčius pavojingai situacijai, rotveileris gali pulti neatsižvelgdamas į šeimininką ir pats nuspręsti, kaip elgtis.

Rotveileriai labai stabilūs ir savimi pasitikintys šunys. Renkantis laikyti šios veislės šunį reikia įvertinti rotveilerių dydį ir jėgą. Ankstyva socializacija ir susipažinimas su kuo daugiau naujų žmonių, gyvūnų ir situacijų yra labai svarbūs teisingai auklėjant.

Šios veislės šunų negali laikyti netvirto charakterio, nejautrūs ir savimi nepasitikintys žmonės. Rotveilerių šeimininkai privalo sugebėti aiškiai išdėstyti savo reikalavimus ir įsakymus šuniui, būti linksmi, bet drauge teisingi ir griežti. Mokėkime ne tik teisingai, greitai ir efektyviai bausti, bet taip pat pagirti ir skatinti šunį už gerą elgesį. Šuo privalo aiškiai suprasti, kada jis elgiasi netinkamai.

Veislynai, kuriuose aš ieškočiau šio šuns: „ Miražas“,  "Mano Puma", "Iš Rojaus Slėnio".

Gyvūnų globos organizacija - "Penkta koja"

"Penkta koja" - kas jie? tai grupė savanorių, kurie neabejingi gyvūnų skausmui.
 Nuo ko viskas prasidėjo? Ogi nuo begalinės meilės gyvūnams, nuo nenoro susitaikyti su tuo, kad kai kuriems žmonėms gyvūnas yra žaislas, kurį galima išmesti vos tik jis pabodo, ar sukėlė nepatogumų.

Kasdien į gatvę išmetama daugybė gyvūnų ir žmogus gali pasirinkti - jų tiesiog nepastebėti arba pasistengti kažką daryti, kad gyvūno lemtis pasikeistų. 

Šie savanoriai ir keičia išmestų gyvūnų lemtį - priima  visus – sergančius, muštus, marintus badu, pasiklydusius ar „išėjusius iš mados“,nereikalingais tapusius gyvūnus į savo prieglobstį, kiekvienam sužeistam suteikia veterinarinę pagalbą, gydo  net jau pasmerktus, ieško atsakingų ir mylinčių naujų šeimininkų, užsiima švietėjiška veikla, kad pagaliau žmonės suprastų, kad gyvūnas ne daigtas, skatina žmonių atsakingumą ir tiki, kad gerų žmonių yra gerokai daugiau nei blogų.

Kaip gerai, kad atsiranda tų, kurie nori ir gali ginti nuskriaustuosius!

 Ne pelno siekiančios organizacjos savanoriai stengiasi padėti gyvūnams ne tik fiziškai pasveikti, bet ir psichologiškai susidoroti su patirtu siaubu. Ir žinote ką? Gyvūnas, pajautęs šilumą ir betarpišką meilę, pražysta, kaip labiausiai prižiūrima gėlė. 

Šiuo metu „Penkta koja“ globoja apie 100 šunų ,  apie 15 kačių . Dauguma gyvūnų glaudžiasi laikinoje prieglaudoje Kaune Aleksote, kur gyvūnų globėjams suteikusi patalpas viena įmonė. Joje - apie 70 šunų. Žiemą mažiausi, trumpaplaukiai šuniukai  išvežami į veterinarijos stacionarus, pas globėjus, kad nesušaltų, o vasarą gražinami į voljerus. 
Jau greitai "Penkta koja" kelsis į Linksmakalnį, kur iniciatyvių žmonių dėka girtuoklių ir narkomanų landynė virsta modernia gyvūnų prieglauda. 

Kiekvienas galime prisidėti pagal savo galimybes, ir tai tikrai nėra neįmanoma. Niekas to už mus nepadarys, tik mes patys – paprasti žmonės. "Penkta koja" mielai priima bet kokią pagalbą – naujus savanorius, tuos, kurie tiesiog retkarčiais gali atvažiuoti ir prisidėti prie kasdienių darbų. Ir visuomet sako AČIŪ gyvūnu vardu tiems, kas juos aplanko :)

Aš jau ruošiu lauknešėlį gyvūnams, galite suruošti ir jūs, juk reikia tiek ne daug, daigtų, kurie jums jau nebereikalingi ir susidėvėję - striukės, megztiniai, rankšluosčiai, laikraščiai, žaislai, kurie jūsų augintinių jau nedomina, nebenaudojamų pavadėlių, antkaklių, maisto, jei turite galimybę jo skirti, bet  svarbiausia jūsų laiko aplankyti, paglostyti, pabendrauti

Dobermanai

Na štai kaip ir žadėjau, pradėsiu nuo dobermanų veilsės, kadangi tai patys mylimiausi mano šunys.
Informacijos apie šiuos šunis labai daug internete, todėl pateiksiu (priminsiu) pagrindus.
Dobermanas yra vienintelė vokiška veislė, pavadinta jos išvedėjo vardu. Manoma, kad XIX amžiaus pabaigoje mokesčių rinkėjas Friedrich Louis Dobermann (1834-01-02 - 1894-06-09) išvedė šią veislę, nes  jam reikėjo stiprių, sarginių šunų, kurie galėtų jį apginti. Dėl šių savybių veislė greitai išpopuliarėjo ir tai buvo pirma šunų veislė, išvesta konkrečiai apsaugai.
Dėl savo savybių – drąsos, bebaimiškumo, jėgos ir ištvermės – bei aukšto intelekto dobermanai ilgą laiką buvo nepakeičiami tarnybiniai šunys. Jie daug metų buvo pagrindiniai policininkų pagalbininkai. Anuomet šiems šunims priklausė visi pėdsekystės ir sulaikymo rekordai.  Todėl XX a. pradžioje dobermanai oficialiai pripažinti kaip policijos šunys.
 Dobermanai pasižymėjo  ir kaip karo šunys. Kiek jų, atlikdami svarbias užduotis žuvo karo laukuose, neįmanoma suskaičiuoti. Jie tarnavo kaip ryšininkai, kaip šunys sprogdintojai. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo ši veislė buvo beveik išnykusi.
 Dabar dobermanai laikomi šeimos šunimis, kur kas rečiau jie atlieka darbines funkcijas.
Dobermanai yra labai protingi, švelnūs ir ištikimi šeimininkui, šeimininko draugams, šeimai. Dėl savo sargaus būdo, nepažįstamus žmones gali pulti, ryžtingai ginti šeimininką.
Išskirtinė dobermanų savybė – viską padaryti kuo greičiau ir geriau, bet pirmiausia jie paperka savo išvaizda. Žmonės susižavi jėga, skulptūrišku kūnu, elegancija, kilnia laikysena.
Tiksliausias dobermano charakterio apibūdinimas – „su charakteriu“. Tai labai ištvermingas šuo. Tinka mėgstantiems aktyviai sportuot, energija šiems šunims liejasi per kraštusi. Dobermanas visiškai netinka sėslaus gyvenimo mėgėjams.

Nors ir labai pašėlę, dobermanai moka elgtis su vaikais. Šeimoje augančius mažylius myli ir saugo. Kartu augdamas su vaiku jis tampa geriausiu jo globėju ir žaidimų draugu. Kalės vaikams gali atstoti net aukles, jos saugo vaikus ne tik nuo svetimų žmonių, bet stengiasi visaip išvengti vaiko kritimo – kalbu iš savo patirties. Neteisybė, kad šis šuo netinka vaikams.
 Kadangi šios veislės šuo atsidavęs šeimininkui,( o šeimininkas gali būti ir vaikas) nuolat stengiasi būti greta, stebinti ir pralinksminti. Šeimininkas visada turi būti pasirengęs netikėtiems dobermano meilės proveržiams. Mylimas šeimininkas visada yra dobermano taikiklyje, tereikia pakrutinti ranką ir jis bemat stovės greta...
Tai jautrus ir imlus, aukšto intelekto šuo.  Tačiau jeigu šeimoje yra nemėgstamas ir nemylimas, gali tapti bailus ir agresyvus, kaip ir bet kuris kitas šuo.  O kad dobermanai neprognozuojami, tėra mitas.
Šiuo metu Lietuvoje yra žinomi du dobermanų veislynai: “Tikrai Nauja” ir “Juodoji orchidėja”

Standartas: Nr. 143, II FCI grupė, 1 sekcija (pinčeriai ir šnauceriai)
Ūgis (ties ketera)
Patinas: 68—72 cm
Kalė: 63—68 cm
Svoris
Patinas: 40—45 kg
Kalė: 32—35 kg
Savybės
Plaukas: Trumpas, tankus, stangrus, neturintis povilnės (spalva ruda arba juoda su įrudžiu)

Aktyvumas: Didelis

Intelektas:  Aukštas

Temperamentas: Vidutinis

Tinkamumas apsaugai: Aukštas

Tinkamumas tarnybai: Aukštas

Vados dydis: 8

Tačiau ar esate girdėję apie baltus dobermanus? Vieni sako, kad tai albinosai, bet kiti tvirtina, kad visgi ne :) Amerikoje yra klubas vienijantis baltus dobermanus, o kiek iš mūsų ryžtųsi tokį auginti? Lietuvoje aš tokių dar nemačiau.

Geriausi žmogaus draugai

Savo blogą skirių savo šeimai, draugams ir žmonėms, kurie nėra abejingi gyvūnams, kurie supranta, kad jiems taip pat skauda, jie taip pat jaučia, jiems šalta ir kaip ir žmogui reikia bendravimo bei šilumos.
Daugiausia dėmesio skirsiu tiems, ką mes žmonės kažkada prisijaukinom ir tapome atsakingais už juos - tai šunims ir katėms.
Pradėsiu nuo savo istorijos, kaip mano mažuose namuose atsirado katinas ir šuo.
Artėjant Kalėdoms kiekvienais metais mano vyras vis klausia ko aš norėčiau dovanų, net nežinau kodėl tačiau tą dieną pasakiau, kad noriu mažo juodo (visiškai juodo) kačiuko. Ir arba kačiuko arba man nieko nereikia :) Štai taip namuose atsirado rusų mėlynosios vaikas, visiškai juodas Nano. Tai buvo kelių mėnesių katinukas, kurį vyras su sūnum pakrikštijo Nanuku - personažu iš animacinio filmuko.

Štai kaip atsirado namuose mažas velniūkštis, kuris suteikė daug džiaugsmo.

Tačiau laikui bėgant vieno katino pasirodė per mažai ir vaikai užsigeidė šuns. Na aš nieko prieš. Tik nenorėjom bet kokio šuniuko, norėjom didelio, su kuriuo jaustumeis saugus ir kurio taip lengvai nesužeistum, kaip mažų veislių šuniuko.
 Ėmėm rinktis iš veislių, kurios ilgai žmogui tarnavo (tarnybinių). Vėliau pakalbėsiu apie jau "pamirštas" tarnybinių šunų veisles, kurie šiuo metu yra nepopuliarūs ir daugumos užmiršti.
Taigi, kaip pas mus atsirado dobermanas. Rinkomės gan ilgai, nes nuomonė su sūnum labai stipriai nesutapo. Sūnus norėjo haskio arba vokiečių aviganio, deja nugalėjau aš. Priežastis paprasta, dobermanai trumpaplaukiai, mažiau plaukų, mažiau purvo :)
Bet ne viskas taip paprasta. Šio gražuolio mes nepirkome, mes jį radome gyvūnų globos namuose. Taip taip, ir tokius šunis palieka. Istorija, kaip pasakojo "Penktos kojos" savanorės, gan kvailoka: moteris rado Jonavoje besiblaškantį šunį, priglaudė, galvojo pasilikti, bet toks šuo ne jos jėgoms. Tikiu, kad ne kiekvieno jėgoms toks šuo :), bet netikiu kad rado besiblaškantį :). Mes jį pasiėmėm iškart, kaip tik aptikom jį "Penktoje kojoje". Nebuvo jokių abejonių, kad šio šuns mums reikia, ko gero jei jis būtų buvęs Klaipėdoje, būtume atsivežę ir iš ten :)

 Apie tai ką patyrėme pasiėmę šį gražuolį iš prieglaudos ir apie pačią prieglaudą papasakosiu kitą kartą :)